Maggie Gyllenhaal sužavėjo mus puikiais vaidybos pasirodymais, tačiau jos režisierė debiutavo Dingusi dukra parodo, kad ji galbūt labiau tinka karjerai už kameros. Adaptuotas iš Elenos Ferrante romano tuo pačiu pavadinimu, Dingusi dukra sulaukė puikių kritikų ir gerbėjų atsiliepimų.
Gerbėjai gyrė Olivijos Colman, kaip filmo veikėjos Ledos, pasirodymą kaip vieną geriausių metų. Dingusi dukra yra apie Ledą, jos praeities pasirinkimus ir tai, kaip jie suformavo jos suvokimą apie motinystę dabartyje.
Dingusi dukra baisu vaizduodamas motinystę kaip naštą
Dingusi dukra nėra jūsų tipiškas baisus filmas. Tai suteikia jausmą, kad Ledoje slypi kažkas baisaus, bet tai nieko antgamtiško, su godumu susijusio, žudikiško ar nieko, ką gautumėte iš trilerio. Ledos tabu slypi motinystės kaip naštos suvokime.
Tikimasi, kad mamos savo vaikus auklės su begaline meile ir kantrybe. Žvilgsniai atskleidžia, kad Leda turėjo du vaikus, kuriuos mylėjo ir jais rūpinosi be nieko nesupratusio vyro pagalbos.
Tačiau Leda turėjo ir ambicijų, kurioms trukdė motinystė – ambicijų, dėl kurių ji piktinosi vaikų gimimu. Leda neapkęsdavo savo vaikų – pamalonindavo juos, mokė žaisti, skaityti ir su meile laikė.
Tačiau kartais ji buvo neprotinga ir kerštinga savo dukroms. Leda save mato Ninoje (Dakota Johnson), jaunoje motinoje, kuri stengiasi užauginti dukrą be vyro ir motinystės „natūralių“ instinktų.
Gyllenhaal gudrybė ta, kad ji neatskleidžia to, kas paminėta iš karto. Ji palieka mums patiems išsiaiškinti painiąją Leną, kuri gali apimti baimės, nes jos ketinimai ir nuotaikos keičiasi taip staigiai, kaip bangos Graikijos jūroje.
Is Paskutinė dukra baugus? Taip ir ne. Tai psichologiškai jaudina, bet nesudaro bauginančios išvados. Tačiau filme gvildenama retai filme nagrinėjama tema – mintis, kad motinystė ne visoms moterims ateina savaime.
Tai gali išgąsdinti kai kuriuos žmones, nes Gyllenhaalas atskleidžia mums realybę, apie kurią anksčiau buvo kalbama tyliais tonais.
Dalintis Tviteryje Nukopijuoti nuorodą Nukopijuota
